Vaikų psichologė G. Sujetaitė-Volungevičienė: „Stebiu save, kad vaikui neištarčiau žodžio „nebijok“

Su išsiskyrimo, tamsos, vabzdžių ar gyvūnų, socialinių situacijų ir kitomis baimėmis susiduria didelė dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų. Ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė pasakoja, su kokiomis vaikų baimėmis jos praktikoje susidurti tenka dažniausiai, paaiškina baimių atsiradimą ankstyvajame amžiuje lemiančias priežastis, pataria, kaip galėtų elgtis vaiko, išgyvenančio nerimą, tėvai. Apie visa tai išsamiau – pokalbyje.

Kokia visų ikimokyklinio amžiaus vaikų dalis susiduria su stipriomis baimėmis ar nerimu? Kiek plačiai šis reiškinys paplitęs?

Dvidešimties vaikų grupėje darželyje dažniausiai būna bent vienas, susiduriantis su stipria baime ir nerimu. Patiriamos baimės dažnai priklauso nuo amžiaus – skirtingiems amžiaus tarpsniams yra būdingos skirtingos baimės. Patys mažiausi turi svetimų žmonių baimę, nerimą, jis pasireiškia dažniausiai 8–9 mėn. amžiaus vaikams, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Atsiskyrimo baimė nuo tėvų, o ypač nuo mamos, dažniausiai būdinga nuo 10 mėn., gali išsitęsti ir iki 2 m. amžiaus. 4–6 m. amžiaus vaikai dažniausiai išgyvena baimes, susijusias su vaizduotės sukurtais objektais. Nuo 7 m. amžiaus vaikai ima išgyventi baimes dėl realių grėsmių – netekties, mirties ir panašiai.

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė. Asmeninio albumo nuotr.

Papasakokite, su kokiomis vaikų baimėmis Jūsų praktikoje susidurti tenka dažniausiai.

Pastebiu, kad didžioji dalis jauniausių vaikų darželyje tikrai patiria nerimą išsiskirdami su suaugusiais. Nemaža dalis vyresnių vaikų bijo tamsos, kaukių, o taip pat pastebiu, jog vis daugiau ikimokyklinio amžiaus vaikų ima bijoti vabzdžių, gyvūnų. Galbūt tai lemia, jog vaikai vis mažiau laiko praleidžia lauke. Neretai ir patys tėvai, sakydami vaikui „nebijok“, suteikia priežastį bijoti. Vyresni vaikai darželyje vis dažniau bijo netekties, tėvų skyrybų.

Kokios priežastys gali lemti baimių atsiradimą ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Kaip ir minėjau, dalį baimių gali lemti amžiaus tarpsnis. Iki metų amžiaus vaikų psichika labai intensyviai formuojasi, todėl jiems itin svarbus ryšys su žmogumi, kuris daugiausiai jais rūpinasi, o tai lemia ir baimę išsiskirti. Paaugusių vaikų baimes dažnai lemia vaizduotės sukurti arba filmuose matyti herojai. Tiesa, tokių baimių atsiradimą neretai paskatina patys tėvai ar seneliai, gąsdindami vaiką. Žinoma, jog baimių atsiradimą lemia ir realūs įvykiai, traumuojantys psichiką, pavyzdžiui, smurtas, nelaimingi atsitikimai ir kiti dalykai.

Taip pat vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Labai drovūs, jautrūs vaikai dažniau bijo, o tuomet ir jų tėvai ima juos dar atidžiau saugoti, siekia, jog jie nesusidurtų su savo baimėmis. Visgi tokiomis sąlygomis baimė dažnai tik didėja. Tai lyg užburtas ratas. Būna vaikų, kurie nieko nebijo – visur lipa, neretai ir susižeidžia, tačiau dėl tokio jų elgesio dažniausiai labiau baiminasi tėvai nei patys vaikai.

Jei baimė užsitęsia, dažnai gali reikšti, jog aplinka padeda tą baimę stimuliuoti. Pasitaiko, kad vaikas vieną kartą stipriau sureaguoja į šunį ir tėvai pasako „nebijok“. Tokia tėvų reakcija tik dar labiau paskatina vaiką išsigąsti, o išgyvenamą situaciją suvokti kaip realų pavojų. Jei išsigandęs vaikas ima verkti, tėvai dažnai jį priglaudžia, o vaikui tai patinka, todėl ilgainiui mažylis gali sąmoningai pasirinkti jautriau reaguoti ir bijoti.

Įgimtos baimės yra tokios kaip, pvz., stipraus garso, o konkrečių situacijų baimės dažniausiai būna suformuotos aplinkos. Todėl tėvams labai patariu atidžiai stebėti komunikacijai su vaiku naudojamus žodžius, frazes. Pavyzdžiui, aš stebiu save, kad nepasakyčiau žodžio „nebijok“, nes būtent tokia reakcija ir sukuria vaikui priežastį bijoti. Verčiau sakykime „būk drąsus“ – tokia frazė vaikui leidžia pajusti, jog viskas bus gerai ir viską išspręsime. Iš pažiūros pavojingose situacijose vaikams geriau sakyti: „Saugokis, būk atsargus“, nei klausti „Ar tu nebijai?“. Vaikams turėtume atiduoti atsakomybę už jų veiksmus.

Kokiais atvejais tėvai gali tikėtis, jog baimė sumažės ar visiškai išnyks vaikui augant, o kokie signalai turėtų tėvus priversti suklusti ir kreiptis pagalbos į specialistą?

Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi – atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų, – augant išnyksta savaime. Žinoma, jei baimę užakcentuojame, tai ji pradeda kelti stiprius jausmus. Tai dažniausiai pasireiškia nerimu, pykčio priepuoliais. Jei baimė ima trukdyti įprastam gyvenimui – vaikas bijo atsiskirti, dėl baimės nenori eiti į kiemą, darželį ar kur nors kitur, bijo žaisti su kitais vaikais, gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai – tai jau rimti ženklai, jog tokia baimė gali ir nepraeiti savaime. Gali atsirasti ir psichosomatinių simptomų – skaudėti pilvą, galvą, pykinti, svaigti galva. Visi šie ženklai rodo, jog vaiko jaučiama baimė yra labai stipri ir siekiant ją palengvinti reikėtų kreiptis į specialistus.

Kaip patartumėte elgtis tėvams, kurių vaikas išgyvena baimę?

Negėdinkite vaiko, jei jis bijo. Tai tik verčia vaiką gėdytis savo jausmų, pasijusti prastai. Lygiai taip, kaip kiekvienas išgyvename pyktį ir turime išmokti tinkamai jį išreikšti, taip ir baimė – normalu, jog bijome, tik turime išmokti ją pastebėti, įvardinti, pamažu priimti nerimą keliančias situacijas ir prie jų priprasti. Visada patariu, jog tuo metu, kai iškyla tam tikra situacija, galima rasti knygų, kuriose sprendžiamas panašus iššūkis, ir jas skaityti bei aptarti drauge su vaikais. Kalbantis apie jausmus su ikimokyklinukais puikiai praverčia paveikslėlių knygos.

Pavyzdžiui, rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Kaip zuikis jausmus pažino?“, pasakojanti, kaip reikėtų elgtis susidūrus su iššūkiais, skatinanti prisijaukinti baimes, kovoti su pavydu, įveikti pyktį ir liūdesį, džiaugtis dideliais, o kartais ir mažais dalykais. Rašytojo Beno Bėranto ir dailininkės Vilijos Kvieskaitės paveikslėlių knyga „Baubaimė“ skatina sąžiningumą, drąsą sakyti tiesą, empatiją. O tos pačios leidyklos „Nieko rimto“  ką tik išleista José Carlos Andrés paveikslėlių knyga „Ko bijojo kapitonas Drebulis?“, iliustruota vokiečių dailininkės Sonjos Wimmer, įkvėps ryžto įveikti visas baimes – kaip kad jas galiausiai įveikė ir kapitonas Drebulis.

Kaip knygos vaikams, pasakojančios istorijas apie įvairius jausmus, įskaitant baimę, gali padėti juos geriau suprasti ir susidraugauti su jais?

Knyga – tai kultūrinis įrankis, joje atsiskleidžia sukaupta patirtis. Vaikas išgirdęs ar perskaitęs istoriją, gali mokytis iš joje aptarto situacijos modelio, o atėjus laikui įgytas žinias pritaikyti ir praktiškai. Paveikslėlių knygos itin naudingos ir dėl to, jog mūsų žodžiai mažiesiems ne visuomet aiškūs, tačiau jie puikiai supranta vaizdų kalbą.

Mes, suaugę, dažnai esame nelinkę su vaikais atvirai kalbėtis apie jausmus – maskuojame savo pyktį, nuovargį, liūdesį ar susierzinimą. Todėl paveikslėlių knygos apie jausmus tampa tik dar aktualesnės – juk iliustracijose aiškiai matome, kuris herojus yra piktas, kuris džiugus. Būtent tai padeda vaikams pažinti skirtingas situacijas ir jose galinčius kilti skirtingus jausmus, įskaitant ir baimę.

Ačiū už pokalbį!